Trečiadienio rytą įvyko antroji po vasaros laikotarpio pertraukos Popiežiaus bendroji audiencija; šį kartą dėl aukštos oro temperatūros ji vietoj įprastos vietos šv. Petro aikštėje surengta kur kas vėsesnėje audiencijų salėje. Maldininkams skaitytoje katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie Jėzaus Gailestingąją širdį ir jo galią atleisti nuodėmes. Popiežius prisiminė biblinę Jėzaus mokymo sceną apie atgailaujančią nusidėjėlę.
Jėzaus pasielgė skandalingai. Nusidėjėlė buvo užėjusi į fariziejaus Simono namus, kur buvo Jėzus, ir jam ant kojų išliejo kvapaus tepalo, o visi murmėjo, kad Jėzus, būdamas pranašas, neturėtų priimti tokio moters gesto. Pagal anų laikų mentalitetą, turėjo būti aiškus atstumas tarp šventojo ir nusidėjėlio, tarp švaraus ir nešvaraus. Tačiau Jėzus nuo pat tarnystės pradžios taip elgdavosi: eidavo pas raupsuotuosius, apsėstuosius, ligonius ir atskirtuosius. Šitaip daryti nebuvo įprasta ir tai buvo vienas iš dalykų, dėl kurio labiausiai nerimaudavo jo amžininkai. Ten, kur žmogus kenčia, Jėzus prisiima naštą ir kančią, nereikalauja didvyriškumo, jis užjaučia žmogaus skausmą ir kai su juo susikryžiuoja keliai, iš jo vidaus prasiveržia krikščioniškas nusistatymas: gailestingumas. Jėzus žmogaus kančios akivaizdoje jaučia gailestingumą: Jėzaus širdis yra gailestinga. Jo širdis įkūnija ir parodo Dievo širdį, matydama vyro ar moters kentėjimą nori, kad jie būtų pagydyti ir išlaisvinti, kad galėtų džiaugtis pilnutiniu gyvenimu. Jėzus visuomet laukia su atverta širdimi; atveria širdyje esantį gailestingumą; atleidžia, apkabina, supranta ir priartėja. Toks yra Jėzus!
Kartais užmirštame, kad Jėzui tai nebuvo lengva, nebrangi meilė. Evangelijos parodo, kad pirmosios neigiamos reakcijos Jėzaus atžvilgiu įvyko tada, kad jis atleido vyrui nuodėmes (Mk 2,1-12). Tas vyras kentėjo „dvigubai“: buvo luošas ir jautėsi tarsi suklydęs. Jėzus, supratęs, kad antrasis sopulys vyrui buvo didesnis už pirmąjį, tuojau jam paskelbė išvadavimo žinią: „Sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“. Ten pat buvę keli Rašto aiškintojai liko priblokšti skandalingo Jėzaus pasakymo, kurį jie palaikė piktžodžiavimu, nes tik Dievas gali atleisti nuodėmes. Rašto aiškintojai, pridūrė popiežius, kurie save laiko tobulais, primena daugelį katalikų, kurie mano esantys tobuli ir niekina kitus. Tai labai liūdna...,- sakė Pranciškus.
Mes, kurie pratę patirti nuodėmių atleidimą, kartais per daug lengvabūdiškai, turėtume prisiminti kiek kainavome Dievo meilei. Kiekvienas kainavome pakankamai daug: Jėzaus gyvenimą. Jis būtų gyvenimą paaukojęs, kad ir vardan tik vieno iš mūsų! Jėzus neprisiima kryžiaus todėl, kad išgydytų ligonius, skelbtų meilę, ar mokytų palaiminimų. Dievo Sūnus prisiima kryžių labiausiai todėl, kad atleistų nuodėmes, nes nori visiško ir galutinio žmogaus širdies išsivadavimo. Nes jam nepriimtina, kad žmogus visą savo egzistenciją išeikvotų su šia neištrinama tatuiruote, su mintimi, kad negali būti Dievo gailestingosios širdies priimamas.
Nusidėjėliams atleidžiamos nuodėmės, tačiau Jėzus padaro daug daugiau: Jėzus klystantiesiems pasiūlo naujo gyvenimo viltį. Popiežius pateikė kelis pavyzdžius iš Jėzaus mokinių tarpo: muitininkas Matas, Tėvynės išdavikas, žmonių išnaudotojas tampa Kristaus apaštalu. Muitininkų viršininkas Zachiejus, korumpuotas turtuolis, „kyšių mokslo daktaras“ tampa vargšų globėju. Samarietė, turėjusi penkis vyrus, paskui gyvenusi su dar kitu, išgirsta pažadą apie „gyvąjį vandenį“, kuris galės visada lietis joje (Jn 4,14). Jėzus perkeičia širdis; jis taip daro su mumis visais.
Broliai, seserys, visi esame vargšai nusidėjėliai, kuriems reikia Dievo gailestingumo, kurio galia gali mus perkeisti ir sugrąžinti viltį; ir šitaip kasdien!, baigdamas katechezę sakė popiežius. Žmonėms, kurie suprato šią pamatinę tiesą, Dievas padovanoja pačią gražiausią misiją pasaulyje: meilės broliams ir seserims misiją ir skelbimą gailestingumo, kurio Jis niekam nepaneigia. Tai mūsų viltis. Ženkime pirmyn pasitikėdami Jėzaus atleidimu, jo gailestingoje meilėje. (Vatikano radijas)
